Mano vardas Luana Somers. Aš gimiau ir užaugau dideliame mieste, kur viskas judėjo greitai – žmonės, mašinos, mintys. Ilgai maniau, kad toks tempas yra normalus. Kad skubėti yra gerai. Kad būti užimtam reiškia būti vertingam.
Dirbau su tekstais – vertimais, redagavimu, kartais rašiau straipsnius. Darbas buvo įdomus, bet jis reikalavo nuolatinio dėmesio. Ekranas, pranešimai, terminai. Dienos bėgo viena po kitos, ir aš beveik nepastebėdavau, kaip keičiasi metų laikai už lango.
Viskas pasikeitė po vieno ilgo projekto. Kai baigiau, pajutau tuštumą. Ne nuovargį – tuštumą. Tarsi būčiau praleidusi kažką svarbaus, bet negalėčiau pasakyti, ką. Tada nusprendžiau padaryti pertrauką. Ne atostogas – pertrauką nuo greičio.
Persikėliau į Lietuvą. Į mažą miestelį netoli Kauno. Čia nebuvo jokių terminų, jokių komandų susitikimų, jokių ekranų, kurie reikalauja dėmesio visą laiką. Buvo tik tylus butas, rinka, parkas ir ilgos gatvės, kuriomis galima eiti be tikslo.
Pirmas mėnuo buvo keistas. Aš nežinojau, ką daryti su laiku. Skaičiau knygas, vaikščiojau, kartais tiesiog sėdėdavau prie lango. Ir tada pradėjau rašyti. Ne todėl, kad norėjau parašyti knygą ar tinklaraštį. O todėl, kad norėjau užfiksuoti tai, ką pastebiu.
Pirmas užrašas buvo apie tai, kaip keičiasi šviesa ant sienos per dieną. Antras – apie tai, kaip duona kvepia anksti ryte iš kepyklos. Trečias – apie seną moterį, kuri kiekvieną rytą eina į tą pačią parduotuvę tuo pačiu keliu. Šie maži dalykai tapo svarbūs.
Laikui bėgant užrašai tapo sistema. Aš rašiau apie maisto eksperimentus – kaip bandau kepti be cukraus, kaip atrandu naujus skonius su prieskoniais. Apie pauzes – kaip sustoju tarp darbų ir tiesiog kvėpuoju. Apie pasivaikščiojimus – kaip einu be tikslo ir pastebiu dalykus, kurių anksčiau nematydavau. Apie tylą – kaip tylios minutės tampa svarbiausios dienos dalimi.
Šie užrašai nėra apie tai, kaip gyventi „geriau“. Jie nėra patarimai. Jie yra tiesiog stebėjimai. Kaip vienas žmogus bando sulėtinti tempą ir pamatyti, kas lieka, kai skuba išnyksta.
Aš vis dar rašau. Kiekvieną savaitę atsiranda naujas užrašas. Kartais apie maistą, kartais apie tylą, kartais apie tai, kaip keičiasi mano santykis su laiku. Ir kiekvienas užrašas yra mažas priminimas: pasaulis yra čia. Reikia tik sustoti ir pažiūrėti.
Jei ir jūs kada nors pajusite, kad dienos bėga per greitai ir norite rasti jose daugiau erdvės – pradėkite nuo mažo. Užsirašykite vieną dalyką, kurį pastebėjote šiandien. Tai gali būti kvapas, šviesa, garsas. Ir pažiūrėkite, kas nutiks toliau.