Knygos man niekada nebuvo tik pramoga. Jos visada buvo pokalbis. Kai skaitau, aš kalbuosi su autoriumi, su veikėjais, su savimi. O kai užsirašau tai, kas užkliuvo, šis pokalbis tampa dar gilesnis – jis tęsiasi dienomis ir savaitėmis.
Kaip atsirado užrašų knygelė
Pradėjau vesti skaitymo užrašus prieš porą metų. Iš pradžių tai buvo paprasti sąsiuviniai, kuriuose rašiau citatas, kurios man patiko. Vėliau atsirado klausimai: „Kodėl man tai užkliuvo?“, „Ką tai sako apie mane?“, „Kaip tai susiję su tuo, ką galvojau vakar?“
Dabar turiu kelis skirtingus sąsiuvinius. Vienas – citatoms. Kitas – klausimams ir mintims. Trečias – „dialogams“ su knygomis, kai rašau laiškus veikėjams ar autoriams (žinoma, tik sau).
Ką užsirašau ir kodėl
Ne visos knygos sukelia norą rašyti. Kai kurios tiesiog praeina pro šalį. Bet yra tokių, kurios lieka. Tada aš užsirašau ne tik citatą, bet ir kontekstą – kodėl ji mane palietė, kokią emociją sukėlė, su kokia kita mintimi susijungė.
Pavyzdžiui, vieną kartą skaičiau knygą apie tylą. Ten buvo frazė apie tai, kaip tylą galima „klausyti“. Aš užsirašiau ne tik tai, bet ir prisiminiau savo vaikystę kaime, kur tylos buvo daug daugiau. Ir kaip dabar, mieste, aš jos ieškau sąmoningai.
Dialogas su savimi per knygas
Įdomiausia dalis – kai užrašai pradeda kalbėtis tarpusavyje. Kai vieną savaitę užsirašai mintį iš vienos knygos, o po mėnesio iš kitos knygos atsiranda atsakymas tai pačiai minčiai. Tada supranti, kad skaitymas yra ne linijinis procesas, o tinklas.
Kartais peržiūriu senus užrašus ir matau, kaip keičiausi. Kas man buvo svarbu prieš metus, dabar atrodo tolimas. O kai kurios mintys vis dar gyvos ir netgi gilesnės.
Praktiniai dalykai
Jei norite pradėti panašų dialogą su knygomis, štai keletas paprastų dalykų, kurie man padėjo:
• Turėkite atskirą sąsiuvinį tik skaitymo užrašams. Ne telefoną, ne kompiuterį – popierių. Rašymas ranka lėtina ir padeda geriau pajusti mintį.
• Užsirašykite ne tik tai, kas patiko, bet ir tai, kas sukėlė pasipriešinimą. Būtent ten dažnai slypi įdomiausi atradimai.
• Kartais rašykite laiškus knygos veikėjams. Tai keistas, bet labai atveriantis pratimas.
• Grįžkite prie senų užrašų. Tai kaip susitikimas su savimi iš praeities.
Šis dialogas neturi pabaigos. Kiekviena nauja knyga – tai naujas pašnekovas. O senos knygos kartais grįžta ir tęsia pokalbį, kurio nebaigei.